Mes, pavargę nuo savų minčių,
sprendžiame sudėtingiausią lygtį,
einame su savimi lenkčių,
stengiamės, negalime užmigti,
kad kiti nubėgo taip toli
ir paliko lobį pakely.
 
Nebėra, rods, paslapčių jokių:
brolį, sesę ir draugus palikęs,
pasidaro velniškai sunku,
nieko nevertas manasis žygis, –
Tėviškėlė taip toli toli.
Ir dejuoja lobis pakely.
 
Pagaliau aš savimi tikiu, –
nebeeisiu jau iš tėviškės laukų.
Driekiasi rūkai žili žili.
Aš surasiu lobį pakely.