Džiaugiuos, kad esame mes broliais,
           kad susikirto mūs keliai –
matyt iš šito pačio molio
           Dievulis minkė jau seniai...


Iš meilės mus jis tebeminko,
           neleisdamas nė atsikvėpt –
neklausia, ar tai mums patinka,
           nes žino – turi dar suspėt


nužiest iš mūsų po uzboną
           ar puodą ąsom didelėm,
ar kokį paprastą vazoną
           auginti nuostabiom gėlėm...


Ką benužiestų – jis juk žino
           už mus geriau, kuo galim būt –
neveltui metų tiek brandina
           jis mus, neleisdamas supūt,


ar sutrūnyt, kaip kokiems moliams
           kur nors po žemėm tamsoje –
jis surenka visus kaip brolius
          ir žiedžia savo širdyje...


Ir aš džiaugiuos, kad esam broliais,
           kad meilėje jo – ne vieni,
     mes – indai, nužiesti iš molio
          ir jo malonės – sklidini