Broliams
Džiaugiuos, kad esame mes broliais,
kad susikirto mūs keliai –
matyt iš šito pačio molio
Dievulis minkė jau seniai...
Iš meilės mus jis tebeminko,
neleisdamas nė atsikvėpt –
neklausia, ar tai mums patinka,
nes žino – turi dar suspėt
nužiest iš mūsų po uzboną
ar puodą ąsom didelėm,
ar kokį paprastą vazoną
auginti nuostabiom gėlėm...
Ką benužiestų – jis juk žino
už mus geriau, kuo galim būt –
neveltui metų tiek brandina
jis mus, neleisdamas supūt,
ar sutrūnyt, kaip kokiems moliams
kur nors po žemėm tamsoje –
jis surenka visus kaip brolius
ir žiedžia savo širdyje...
Ir aš džiaugiuos, kad esam broliais,
kad meilėje jo – ne vieni,
mes – indai, nužiesti iš molio
ir jo malonės – sklidini