Ozo labirinto narvelyje močiutė renkasi rėmelius akiniams.
Amžinai jaunos pardavėjos sintetinėm šypsenom
Paslaugiai palydi prie stendo, kur pigiausi.
Įsižiūri. Visi vienodi.
Kaprizingo vaiko mina:
Kur aš juos mačiau?
Pardavėjos susižvalgo – padėti išsirinkti?
Čia sovietmečio turgus?
Raukšlelės sugula išdykusio vaiko mina:
Man paskutinį mados klyksmą!
Susižvalgo, šypteli: pardavėjos, du studentai, jaunutė būsima mamytė, profesorius ir kiti.
Pro masyvių juodų rėmelių tuščias akiduobes žvelgia nusivylimas:
Aš juk ne Nikulinas ir juo jau nebūsiu…
Aš šiuolaikinė senutė! –
Ir ištiesia ranką į žalią perlamutrinį rėmelį brangiausių vitrinoj.
Į publiką žvelgia žalias katės žvilgsnis.
Juokiasi. Atvirai. Visi:
Pardavėjos, du studentai, jaunutė būsima mamytė, profesorius ir kiti.
Katės žvilgsnis nuožmėja:
Achtung! Achtung!
Paulis Jozefas Gėbelsas.
Juokas tyla ne iš karto.
Prekybos monstro viduriuose nenumaldomai griaudėja muzika.
Vnimanije! Vnimanije! Govoriat vse radijo stanciji Sovetskovo Sojuza!
Jurijus Borisovičius Levitanas.
Pražydo sakuros – pasakė šiandien juokdarys, nulipęs nuo scenos.
Alytuj jos dvi, tik kažkodėl ten reikia nuvažiuoti naktį?
Kiek jų Hirošimoj ir Nagasakyj?
Išgirdus rėmelio kainą žalias katės žvilgsnis gęsta, gęsta,
Virpanti ranka gumbuotais pirštais atsargiai padeda jį į vietą vitrinoj,
Paima patį pigiausią.
Kai močiutė tipena durų linkui, užjaučiančiais žvilgsniais ją palydi
Pardavėjos, du studentai, jaunutė būsima mamytė, profesorius ir kiti:
Išprotėjo močiutė?
Prigesusių akių žvilgsnyje panika:
Pasiklydo.
Kur durys? Kaip ištrūkti iš monstro vidurių?
Iš praeities?
Griaudi muzika, tvieskia šviesos.
Kažkur čia pat klaidžioja terorizmo šmėkla.