Ir pamesk tu man skaičių lietingų dienų...
Rytas rūškanas dangstosi skiautėmis sapno.
Egzistuoju, kvėpuoju, bet niekur neinu.
Ilgesys — ne sparnai. Sielos inkaras? Šaknys?
Kaip galėčiau išeit, jei aš laukiu tavęs?
Besižvalgant ilgainiui net akys apžilpo.
Kai sutems, reikia švyturio ugnį uždegt,
Abejonių raistuos ręsti kūlgrindas, tiltus.
Negi triūsas perniek? Rodos, baigės lietus.
Ar girdi? Trūkus pumpurui lukštas nukrito.
Tarsi gyvas paminklas kur buvus lieku.
Anei kiek nesvarbu — lyja? Vakaras? Rytas?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-04-20 20:15:28
Juk svarbiausia – laukimas...
Gražus eil.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-04-20 19:45:05
Trūkus pumpurui lukštas nukrito
Puiku. Ačiū
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-04-20 10:47:00
Tegul dega, liepsnoja ir kelią parodo Jūsų rankomis ir mintimis uždegta švyturio ugnis.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-20 09:33:24
Tada viskas nesvarbu, kai yra laukiama.
Vaizdinga, lyriška, gražios metaforos.