Ir pamesk tu man skaičių lietingų dienų...
Rytas rūškanas dangstosi skiautėmis sapno.
Egzistuoju, kvėpuoju, bet niekur neinu.
Ilgesys — ne sparnai. Sielos inkaras? Šaknys?

Kaip galėčiau išeit, jei aš laukiu tavęs?
Besižvalgant ilgainiui net akys apžilpo.
Kai sutems, reikia švyturio ugnį uždegt,
Abejonių raistuos ręsti kūlgrindas, tiltus.

Negi triūsas perniek? Rodos, baigės lietus.
Ar girdi? Trūkus pumpurui lukštas nukrito.
Tarsi gyvas paminklas kur buvus lieku.
Anei kiek nesvarbu — lyja? Vakaras? Rytas?