Tai į saują imu, 
tai iš saujos pilu 
atgalios vis į žemę. 
Ne keistuolis, 
juolab ne pamišėlis koks – 
gera šitaip, atėjus į dalią žmogaus, 
sužinoti, kaip žiojas giesmė, 
nežinodama, kaip prasidėti. 

Vyturėli, ir tu patylėk, 
virptelk dangui mažu sparneliu, 
gal ne žemę į saują imu, 
ne atgal ją iš saujos paleidžiu – 

tekam kas dieną į rytą kartu 
ir kas dieną į vakarą leidžiamės, 
o mažyčių tiesų, kur kadaise užaugę, 
jau seniai nebėra...