Pavargau nuo šėmo ūko ir be prošvaistės dienų,
Pasiėmus metų kraitį, nors basa, bet išeinu
Į save, į savo rimtį,
     Į gyvenimą be grimo,
          Į smūtkelį, kurs prie kelio
                  Paliūdėjo
                       Ir nurimo.
 
Iš vertybinės ginkluotės minusuoju blogą laiką
Ir dabar knyga, katytė man kompaniją palaiko.
Muzikos pilna sodyba,
     Popsą keičia Bachas, Štrausas,
          Gyvenu jau be kaltybės
                  Ir kitų
                      Neatsiklausus,
 
Kur man skristi, ar nutūpti, ar išvis gyva nebūti.
Reguliuoju savo eismą, modeliuoju savo būtį.
Anksti kėlus, vėlai gulus,
     Plėsiu patirčių lobyną
          Ir gyvensiu, ir mylėsiu
                  Vien save
                        Apsikabinus.
 
Saulė, vėjai gairins dieną, sapną suks jos atspindžiai,
Vėl aukštai iškėlus galvą, priekin eisiu išdidžiai.
Praeities nepasiliksiu,
     (Gal kamputyje širdies),
          Bet tenai sustings pasaulis,
                 Žiburėlis
                     Nebešvies.
 
Patyrimo nestokojant:
     Priekiu, atbulom, aplinkui
          Tegul ves galva ir kojos,
                 Naujas kelias
                     Pasirinko.