Santrauka:
Prisiminiau vieną nuotykį, kai vaikščiodama Karklėje, Jūros pakrante rinkau akmenėlius prieš dvejus metus. Prie manęs priėjo tokia linksma senutė. Keisčiausia, kad ji buvo labai panaši į Viliją Jurėnienę.
Kai rinkau pajūrio akmenėlius,
Kojas plovė Jūros smėlis.
Buvo vasara truputį debesuota.
Saulės spindulius išvaikė
Debesėlių juoda šluota.
Kai rinkau pajūrio akmenėlius,
Prie manęs priėjo senutėlė, tauškalėlė.
Ėmė pasakot, kaip jos vaikai
Stato rūmus akmeninius.
Sako, bus ten pasakų namai.
Nežinau, kiek būtų dar ji prikalbėjus,
Jei ne tas Perkūnas iš dangaus.
Tik sublyksė, sudundėjo.
Baigės pasaka iš akmenėlių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-19 09:43:34
Gražūs prisiminimai . O kas jų nerinko, ieškodami spalvingų, išskirtinių? Pasakos negrįžta.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-04-18 17:58:21
Pasakos visada baigiasi. Tik pabaigos jų būna įvairios :)
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-04-18 13:16:43
Prisiminimai iš akmenėlių...