Žiūriu į popierių, 
kur jie, eilėraščiai sugulę, 
ir nesmagu: 
kiek šūvių, tiek mirčių? 

Sparnų jau nepakels, 
neskris padangių keliuose, 
iš ten į sielą nečiulbės. 

Nejau medžiotojas esu 
Ir vis manau, 
kad galima gerėtis  
šitokiu medžioklės lobiu? 

Atgykit, paukščiai iš dausų, 
sugrįžkite atgal iš raidžių,  popieriaus, iš knygų. 
Aš šautuvą išlydysiu į rūdis. 
Juk ne medžiotojas esu. 
Gyvenkite ir būkit ten, 
kur kažkada suradęs. 

Čia apie nuotraukas daugiau kalbu, 
apie tikrovės dvasioj atspindžius. 
Na, o mirtis? 
Ją iš savęs imu. 
Tai nuosavybė, 
panašiai kaip kad gyvenimas.