Santrauka:
... tokia pavasario būtis,
kaip ir turtingo rudens...
Išplaukiančių ledų nejutai,
negirdi vyturių laukuose,
nematei parskrendančių gandrų,
ir languose medžiai dar pilki...
<>
Eini, mąstai pavasario taku,
bijai numinti skubančią skruzdę –
mintys susilieja su reginiu pilku
ir noras išsaugot daigą pirmą...
<>
Slenka nuobodžios pilkos dienos,
vargina lėtai bundanti gamta,
išeini į pavasarį – neaklinos sienos –
esi, nors ir niūrios, saulės pakviesta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-04-17 19:47:06
svarbu , kad saulės pakviesta, manau, kad tai—optimizmo daigelis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-17 15:14:12
Nereikia kreipti dėmesio į vėluojantį pavasarį. Niekur jis nedings. Jeigu jaudina skruzdėlės likimas, tai lauke, vaikščiokite be akinių (jeigu juos naudojate). Kas neturi sodo, tai gal jos ir mieli padarėliai, bet kas turi, manau, joms nepagaili boro su cukraus pudra. Jos begėdės globoja amarus, ima iš jų pieną, o amarai naikina augalus.
Svarbiausia neprarasti geros nuotaikos, juk niūrios dienos tik laikinai.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-04-17 09:52:14
Čia ta būsena kai niekas nebemiela...?