Mes taip ir gyvenam – į skolą.
Nors kitąsyk regis,
Kad duodam už dyką.
O galbūt kažką pasiliekam.
Svajonės, svajonės...
Žiūriu, tavo pildosi akys
Ne ašarų – žydro dangaus.
Po to nematau aš jau nieko.
Ir net negirdžiu, nes daug žodžių –
Visi susipynę...
Todėl nemirksėk ir tylėk –
Tegul vėjas sūpuoja
Iš medžio ir plieno grandinių darytą supynę,
Kaip vasarą tą, jei meni...
Ne vienintelis Nojus
Išgelbėjo viską šioj Žemėj.
Per potvynį liko
Lietus, kurio nenori, saulė, kurios taip ilgiesi,
Ir jūra, kuri dar banguoja...
Ir tiesos, ir tiesos,
Kad buvęs pasaulis išnyko.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2016-04-17 12:48:54
Jūsų eilės visada verčia susimąstyti giliau. Ačiū.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-04-16 17:53:09
Svajingas bangavimas... Gilyn, platyn...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-04-16 17:44:24
Būna, kad svajojam skolon...
O jūsų eilės visada užtvindo...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-04-16 17:11:35
Svajonės, svajonės...
Žiūriu, tavo pildosi akys
Ne ašarų – žydro dangaus.
Ši vietelė man labai labai
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2016-04-16 17:04:57
Ne vienintelis Nojus
Išgelbėjo viską šioj Žemėj.
Tegul vėjas sūpuoja...
Bobutė tikrai mėgsta Jūsų eiles:)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-16 16:49:31
Svajonės?.. Laikas svajonių juostą po truputį, po truputį vis nukerpa ir taip ji trumpėja.
Per potvynį liko
Lietus, kurio nenori, saulė, kurios taip ilgiesi,
Ir jūra, kuri dar banguoja...
Ir tiesos, ir tiesos,
Kad buvęs pasaulis išnyko.
Mano nuomone, viskas reikalinga. Nebūtų galima išgyventi be lietaus, vien su saule.
Turtingas žodynas, vaizdingos metaforos, poetiškos eilės.
Ačiū.