Mes taip ir gyvenam – į skolą.
Nors kitąsyk regis,
Kad duodam už dyką.
O galbūt kažką pasiliekam.
 
Svajonės, svajonės...
 
Žiūriu, tavo pildosi akys
Ne ašarų – žydro dangaus.
Po to nematau aš jau nieko.
Ir net negirdžiu, nes daug žodžių –
Visi susipynę...
 
Todėl nemirksėk ir tylėk –
Tegul vėjas sūpuoja
Iš medžio ir plieno grandinių darytą supynę,
Kaip vasarą tą, jei meni...
 
Ne vienintelis Nojus
Išgelbėjo viską šioj Žemėj.
 
Per potvynį liko
Lietus, kurio nenori, saulė, kurios taip ilgiesi,
Ir jūra, kuri dar banguoja...
Ir tiesos, ir tiesos,
Kad buvęs pasaulis išnyko.