Vis dar ieškau savy, ko prarast nenorėjau,
Balto nuometo ievų, upelio krantų,
To, kas buvo seniai ir seniai išskaudėjo,
Kai dar buvome dviese, kai buvom kartu.
Dangui tiesėm rankas, laiko lietūs išlijo,
Saulės spindulį slėpėm pridengę delnais,
Svaigo galvos ir širdys nuo kvapo lelijų,
Žaidėm savo likimais — būtais nebūtais.
.................................................................
Vis dar ieškau savy, ko prarast nenorėjau,
To, kas buvo seniai ir seniai išskaudėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-04-17 23:21:18
Kas ieško, tas randa... linkiu ir jums atrasti. O eilės- iš širdies. Gražu.
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2016-04-17 13:24:11
Smagu buvo skaityti.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-04-16 17:15:14
Vis dar ieškau savy, ko prarast nenorėjau,
Jausmų natomis išlijo...
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2016-04-16 15:07:08
Jausmingas ir labai lyriškas kūrinėlis.
Puikiai!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-15 22:38:56
Nesvarbu, kad seniai išskaudėjo, tačiau tas laikas niekur nedingo, tiktai perėjo į kitą formą - prisiminimų, kurių niekad neprarasite.
Vaizdingas kūrinėlis.