Viržių medų jau sunešė bitės,
Kvepia kadagiu, kmynais, pelynu.
Skubam, skubam namo, į gimtinę,
Susitikt su tėvais ir kaimynais.
Pro galulaukėj rymantį kryžių,
Į pavargusią motinos širdį...
Rasos gailios lig skausmo pabyra –
Baltas vėjas gimtinės jas girdi.
Į pavargusią motinos širdį,
Į laukų begalinį melsvumą
Grįžtam ryto rasas apkabinę,
Pasiilgę vilties ir jaukumo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2016-04-14 20:24:11
Gera tokius kūrinius skaityti . Ačiū.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-04-13 14:47:17
Priminė praeities sugrįžimus į tėviškę. Skausmingai jautrus...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-04-13 13:58:40
Puiki lyrika, gyvas, jautrus, įtaigus žodis.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-04-13 13:54:16
Geras eil. Galėtų būti daina...
Vartotojas (-a): Tumsmate
Sukurta: 2016-04-13 12:00:44
Sklandus eiliavimas, jausmingas.Ačiū.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2016-04-13 11:26:50
Nuostabios eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-13 08:33:31
Be komentarų nuostabios eilės. Ačiū.