Santrauka:

 
Lietuvių liaudies pasaka (mitas) „Eglė žalčių karalienė“

Žalčių (gyvačių) deivė. Mino kultūra. Knoso rūmai, Kretos sala. Apie 1600 pr. Kr. Rasta 1903 m. per anglo archeologo Arthuro Evanso kasinėjimus. Herakliono archeologijos muziejus
 
Drebulės išdavystė (nurodė vyrą, kuris yra jų tėvas, ir kartu pasakė, kad tai – ne žaltys) sužlugdo visą moterų giminę, užtraukia jai visuotinį prakeiksmą ir pasmerkimą. Kartu tai yra ir senojo giminės totemo* (šiuo atveju – žalčio) mirtis – jis demaskuotas. Įvyksta lūžis, po kurio į pirmą planą išeina vyrai, pasiskelbdami tėvais, gyvybės davėjais, gyvenimo ir mirties valdovais. Žalčio sukapojimas dalgiais greičiausiai yra moterų šventyklos, į kurią iki tol galbūt buvo draudžiama jiems įžengti, išniekinimas, žalčių, galbūt maitintų moterų pienu, irštvos suniokojimas – senų stabų sunaikinimas. Radusi ne pieno dubenėlius, bet kraujo putas, Eglė suvokia, kas įvyko, ten pat, atsigręžusi į savo vaikus, juos užkeikia ir pati nusižudo. Tabu sulaužymas baudžiamas mirtimi, kurią turi dalytis visa Eglės šeima. 
Drebulė – turbūt neįmanoma parinkti taiklesnio vardo – visą moterų giminę pasmerkia pamažu virsti drebulėmis ir drebėti vyrų valdomoje visuomenėje. Iš pradžių moteris netenka šventosios statuso, vėliau išskirtinių privilegijų, galiausiai prieinama prie moters žeminimo ir niekinimo (kai jau nebe moteris gimdo vyrus, bet moteris sukuriama iš nereikšmingo vyro kaulo; moters seksualumas yra „nešvarus“, moteris – nuodėmės pradininkė ir t. t.).
EUGENIJUS ŽMUIDA „Eglė žalčių karalienė“: gyvybės ir mirties domenas.
„Šiaurės Atėnai“  2010 08 13
*Totemas laikomas giminės, genties pradininku, vienijančia, bendruomenę įasmeninančia jėga.