Iš kokios versmės vertės išauga
apibendrinanti galia?
Atslenka mintis šią naktį baugią,
jog viena vertė —
verčiausia už visas kitas.
 
Iš vienos, iš jos iškyla.
Susilieja mintys
į žodinius srautus.
Slenka žodis pridurmai — mirtis —
nepažini, nes ji vienintelė,
neišsakoma, anapus, už ribos,
gyvasties didybę kerta
lyg dalgiu,
broliai dar bevardžiai sąskaitas suves.
 
Jau vėliau, iš Ženklo galios,
nuo Pažinimo medžio
gundo moterį išmintingasis žaltys:
„... judu jokiu būdu nemirsita...
   judu būsita lygiu Dievui,
   gerą nuo pikto atskirdami.“
Sąmoningai nutylėjo Šeimininko prakeiktasis šliužas:
mirsite kaip žmonės,
amžinos gyvybės vaisiaus neragavę,
būdami sode Edeno.
Kam jums tas laikinasis pažinimas,
jei gyvasties paslaptis palikusi ten, o čia ji neįmenama...
  
Nieko keisto
jog ir žodis nyksta iš kartos į kartą,
vien tik ji gyva:
Eglė
vis žalia per žodžių tirštį brenda
lyg belaikė
Žemės gyvybingoji dvasia.
 
Ainės drebulės —
kenčiančios ir alpstančios —
liepsnojanti krūtis ir įsčios —
gyvybės paslaptį
broliai prievarta iškvos
ir pasisavins valdyti
moterį ir Žemę,
Vienatiniu Tėvu save į dangų pakylės...
 
Prie gosliai alpstančios gražuolės kojų,
ant kelių klupęs,
reikalaus ne tik aistros, bet ir sielos —
lyg vargeta —
meilės — Žemės pramano,
užpildančio gyvenimo prasmes.