Jis tik kelmas, nuo daugelio metų sutrešęs,
Be gyvybės, pavasario šauksmo jėgos,
Tik senąsias šaknis juodoj žemėj vis slepia,
Galgi jos nors mažu daigeliu sužaliuos.
 
Nepakils, nežaliuos. Kas numiršta — negrįžta,
Gamtos dėsniai bejausmiai, slapti.
Vietoj medžio, žiūrėk, žibuoklytė pražysta
Prie sugrubusio kelmo švelni.
 
Žydėt teks trumpai, trumpai saulė ją glostys,
Diena, dar kita — melsvo džiaugsmo neliks.
Amžinybėje laiko gi likimas vienodas —
Būtų ąžuolas tvirtas ar žiedelis gėlės.
 
Senas kelmas, žibutė, o tarp jų šimtas metų,
Gal daugiau, gal mažiau — nesvarbu.
Tai tik bėgančių amžių akimirkos lašas,
Kad žemėje būtų nuolat nauja, gražu.