Kelmas ir žibutė
Jis tik kelmas, nuo daugelio metų sutrešęs,
Be gyvybės, pavasario šauksmo jėgos,
Tik senąsias šaknis juodoj žemėj vis slepia,
Galgi jos nors mažu daigeliu sužaliuos.
Nepakils, nežaliuos. Kas numiršta — negrįžta,
Gamtos dėsniai bejausmiai, slapti.
Vietoj medžio, žiūrėk, žibuoklytė pražysta
Prie sugrubusio kelmo švelni.
Žydėt teks trumpai, trumpai saulė ją glostys,
Diena, dar kita — melsvo džiaugsmo neliks.
Amžinybėje laiko gi likimas vienodas —
Būtų ąžuolas tvirtas ar žiedelis gėlės.
Senas kelmas, žibutė, o tarp jų šimtas metų,
Gal daugiau, gal mažiau — nesvarbu.
Tai tik bėgančių amžių akimirkos lašas,
Kad žemėje būtų nuolat nauja, gražu.