Šis kūrinys sudėtingesnis (ne tiek  skaitymo, kiek apibūdinimo prasme, tad sunkiau pasiduoda komentaras). Yra visokių pagundų, pašalinių atšakų,  bet kad būtų trumpiau, užteks prisiminti lopšinės paskirtį, o kūrinio mintį traktuoti per būdravimo ieškojimus ir raminimąsi, kol išeinama į kitą, tikresnį matmenį (šaltą kaukę nusimetu).

Kepurinė yra tautinis šokis, o ir kepurės nukėlimas bei galvos nulenkimas (arba nusvirimas užmigus ir dangalo nuskridimas) leidžia traktuoti šį ritmą ne tik kaip priešmiegį apskritai (įmantrus turinys pateisinamas ir tokiu atveju),  bet ir kaip savo situacijos aiškinimąsi prie lopšio kaip istorinių tautos ištakų.
Laima su Palemonu... lopšinės gaidoj vaikšto protėvių dvasia, apie Palemoną plėtojau mintį dar neatvėsusio  Jūsų kūrinio komentare (Kaip oriai byra žiedlapiai, 2016-03-31 23:53:13), o dabar į porą prisišliejusi Laima – tinkama pramotė deivė.
Ir šiaip yra analogijų, kurios nuskaidrina protus.
 
Tūkstantmečio metai tikrai ne nuliai (ir šiam kontekste net ne tuštuma, o kitokia erdvė. Sau išsiaiškinti, suprasti galiu, bet į minties vizualizacijas nesileisiu).
Raktas į širdį gaunamas ne taip jau dažnai. Prisitrauktas, bet tuoj aptemęs dangus nepelnomas tik lūpų saldumu – tai tik išorinis vaizdas. O, prisilaikant kūrinio stilistikos, kur pamaldumas, visko tikrumas?
Lopšinė pirmiausia Tėvynei (arba ji priemonė išreikšti požiūrį į ką nors panašiai svarbaus, rūpimo). Tuo pačiu lopšinė sau. Nusimesta kaukė gali būti po apdeginimo ugnimi sušilęs veidas.
 
Na, tai iš tų atvejų, kai arba kūrinys nesuprantamas, arba komentaras.

Kepurinės ritmas užliūliuoja... (kadaise ir šokti teko). Gerai, jog žiedlapiais dar kartais sninga...

Čia tikra nelaimė surasti raktą į širdį ir pamesti.
Įdomios eilės.

na visai smagus šis ritmas...

Tikrai savita ir liuliuoja skaitant. Nors mintys ir gilios, bet kartu lengvumas juntamas