Pirmą kartą per tūkstantį metų
randu raktą į širdį – ir pametu,
 
nes tik lūpų, ne žodžių, saldumas
kaip žolės, ne kanapių, dūmas,
 
atodūsyje kyla pro atvirą langą
į riksmu pažemintą dangų,
 
kurio šventėje mes prašalaičiai –
Palemono ir Laimos vaikaičiai, 
 
kai jų metai, kur nuliai – ne skaičiai,
nuskaidrina miegantį protą skaisčiai,
 
sudegina nuodėmėj skęstantį miestą, 
ir mane – niekada į šventę nekviestą.
 
Pirmą kartą per tūkstantį metų
šaltą kaukę nuo veido nusimetu,
 
kai ramiai užliūliuota užmingi,
nes už lango žiedlapiais sninga.