Kažkur pavasaris, pilnėja upės,
O aš išsekusi jaučiuos...
Į skausmo maršką įsisupus,
Parklupus naktyje meldžiuos...
Kakta sunki prie žemės linksta
Ir kūjis trankos smilkiniuos...
Gyvi – gyvena. Mirę – miršta.
Nebežinau, ką aš renkuos.
Kai nuogos saujos ugnim žaidė,
Tu nesakei, kad ji užges.
Dabar pajuodę pūslės žeidžia,
Abudu kenčiam už klaidas...
Langai suskilę vis dar verkia,
Skaičiuoju laiškuose raides.
Nebeskubėk jau, nebereikia,
Skirtingas renkamės puses...
2016 03 02
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-04-11 14:09:55
Visaip būna: jausmai suveda, laikas išskiria...
O išsiliejusios eilės, tarsi nusineša ir dalį graudulio...
Patiko eil.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-04-10 16:30:40
Be nusižeminimo ir verkšlenimo. Tiesiai, šviesiai ir aiškiai. Labai patiko.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-04-10 10:51:54
Ateina metas, kai nebelaukiam sugrįžtant... lieka tik eilės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-04-10 09:59:22
iš po skausmo vis tiek įžiūriu lašelį vilties...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-04-10 09:38:20
Išlieti jausmai. Patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-04-10 00:45:34
Na, parašyta ne visai liūdnai. Toks įspūdis, kad be didelio džiaugsmo, tačiau ir be nualpimo :)))
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-04-10 00:24:41
Liūdnas eilėraštis. Tikėkim, kad tik eilėraštis...