***

Delčia sukniubo
ant pušies viršūnės,
pailsusi
nuo pilnaties naštos.
Ją švelniai sūpauja
ramus ošimas,
stiprybės linki
spinduliai aušros.

Diena išaušus
dovanos ramybę
iki kitos
juodos nakties.
- - - - - - - - - - -
Toks nenusakomas
tas tarpsnis —
nuo spindinčios pilnatvės
ligi skausmingos
prarasties...
Bruknelė

2016-04-07 08:53:49

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2016-04-07 13:15:43

Skaičiau ne kartą, nes patiko.

Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė

Sukurta: 2016-04-07 12:15:34

Puikus eilėraštis, kaip ir visi Jūsų kūriniai.
Gal tik diskutuotinas skausmingos prarasties klausimas, nes ... nebūna Meilės prarastos, negęstavaigždės prie šviesos... :)
Ačiū :)

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2016-04-07 10:52:51

Nenusakomas, neišmatuojamas, kiekvienam - kitoks...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-04-07 10:29:37

nenusakomas tas tarpsnis...kaip ir visas gyvenimas...puikus eilėraštis