Delčia sukniubo
ant pušies viršūnės,
pailsusi
nuo pilnaties naštos.
Ją švelniai sūpauja
ramus ošimas,
stiprybės linki
spinduliai aušros.

Diena išaušus
dovanos ramybę
iki kitos
juodos nakties.
- - - - - - - - - - -
Toks nenusakomas
tas tarpsnis —
nuo spindinčios pilnatvės
ligi skausmingos
prarasties...