Alsuok, širdie, alsuok, žinodama:
išeidami kasdien – atgal negrįžtame.
Ir jeigu aš dar atkakliai
į savo atmintį skverbiuosi,
tai nereiškia: 
o dieve! kaip gailiuosi,
kad išsibarstęs palikau.
Be molio – kurti,
be ugnies – jį žiesti,
kad vis dėlto – ne sutvėrėjas sau.

Gesina laikas kibirkštį,
į titnagą paėmęs.

Ramiau, ramiau, kas dieną vis ramiau
Prie ąžuolo, prie šaltinėlio, prie savęs išbūto...