ypač patiko pabaiga...su ironijos gaidele...liuks

Eilutės nemirtingos padaro ir kūrėją nemirtingu :)

Nevienprasmiška.
Vienas įspūdis – kad rodomos veiklos ir poveikio, t. y. didėjančio įkarščio ir įtaigos priemonės – nuo stabilaus paprastumo, o gal tiesiog drungno vandenėlio, iki senų, subrandintų ir laiko (bei rinkos) patikrintų, paklausių resursų. Rašytojas – gudrus vilioklis, žino rašymo metodus.
Jie tinka bet kokiam veikėjui-manipuliatoriui. Raštu, žodžiu, veiksmu. Citius altius fortius.
(Dėl pono padorumo – nugalėtojai neteisiami. Garbė gali priklausyti ir nuo veiklos arenos, t. y. nuo auditorijos).
 
Varo vieną ir tą patį,
Bet su polėkiu, karštai.
Kol jį patį užliūliuoja
Tuščių kalbų nuobodai,
Puikūs miego pakaitai.
 
Nieko tokio, kad tai niekas,
Temų imas jis brandžių,
Alpsta specialistų ratas,
Ima juokas, negaliu.
 
Kitas įspūdis – nėra jau taip labai juokingas prisitaikymas prie konjunktūros. Buvo tyras (alsavo sniegu, šildė jį savo karščiu), bet prablaivėjęs ėmėsi to, kas naudinga kitiems (jų malonumui) pakloti.
Padorumo klausimas skausmingas: arba savanoriškai parsiduodama aplinkai ir ji sąmoningai penima melu (tai nepadoru), arba gal niekada ir nebuvo to tyro snieginio idealizmo, padoriu ponu galima tik atrodyti.
Vėlgi, kaip mėgstu kartoti – kūrinys apie reiškinį ir asmenybės poziciją.
 
Esmę supratau tokią. Jei paskubėjau komentuoti (nepasukau smegenų dar bent pusę nakties) ir neįklimpau į deramas gelmes, atleiskite.

Pasikvietė į vaišes kelias kvaišas mėmes,
O atrodė toks padorus ponas.
Nemirtingos eilutės.

... ironizuotos eilės

Baigiau skaityt su šypsena :) Kaip tik sunkios darbo dienos pabaigai ;)