Jis kasdien rašė esė apie sniegą –
Nesušalę ant lapo gyvena šimtas žodžių.
Saulei tekant jie pavirto į nieką – 
Nereikia popieriaus baltumo paklodžių.
 
Tada suvėręs ant pieštuko saldžias nuodėmes –
Jaunystėje nokintas uogas raudonas,
Pasikvietė į vaišes kelias kvaišas mėmes,
O atrodė toks padorus ponas.