Ką giesmėj ištylėsi,
ką tyloj išdainuosi,
tą širdin susidėsi,
tarsi lobį nešiosi.
O paskui išdalysi,
dovanai atiduosi
kiekvienam,
ką sutiksi,
ką raminsi ar guosi.
Ir grąžos neieškosi,
dėkingumo nelauksi.
Patylom atsidusi —
šitaip dvasią nuprausiam.
Taip save
pakylėjam —
ir darbais,
ir tylėjimu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-04-05 09:19:54
Tarytum perlas, už žodžių švytinčia šviesa sušvito jūsų eilės... Ačiū:)
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-04-04 21:49:10
Pavasario lietutis prausia medžius,žiedus, žolę..., o dvasia štai ko laukia! Puikiai.
Ačiū.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-04-04 21:02:16
Įrašas, kurį nuolat verta kartoti...
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-04-04 12:40:29
Taip save pakylėjam ir darbais, ir tylėjimu... Labai patiko, labai
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-04 09:32:33
Turėtų būti tokia kasdieninė maldelė kiekvieno mediko.
Prasmingas ir kupinas gerų norų kūrinėlis.