Ką giesmėj ištylėsi,
ką tyloj išdainuosi,
tą širdin susidėsi,
tarsi lobį nešiosi.
O paskui išdalysi,
dovanai atiduosi
kiekvienam,
ką sutiksi,
ką raminsi ar guosi.
Ir grąžos neieškosi,
dėkingumo nelauksi.

Patylom atsidusi —
šitaip dvasią nuprausiam.

Taip save
pakylėjam —
ir darbais,
ir tylėjimu.