Tai jau knyga, – tariu, – 
ir glostau ją, įrėmintą viršeliuose 
kaip pelenai pilki 
su įrašu „Autoportretas“. 

Neskaitėte? 
Ir aš dar neskaičiau. 
Ir neskaičiuoju, kiek tarp jų 
sutilpę raidžių, žodžių, sakinių, 
kiek puslapių jai medis dovanojo. 
Balti, kaip kad ir tinka popieriui, 
Kada jis pirmą kartą eina per žmonių rankas. 
Iš jo pirmasis sužinojau, 
kad knygoje kitų dievų nebus – 
tik vienas Aš. 

Va šitoksai į ugnį išeinu. 
Iš jos jau – ir į urną. 
Mažytę saują pelenų 
paukštis iškapsto, 
skruzdė išnešioja, 
ir pusto vėjas lyg nebūtų jų 

Esu visur. 
Kol  kas – net ir kryželį pats nešu. 
Kol kas – ir žodį pats dėlioju. 
Kol kas ir giedu pats, 
taigi giedorius 
„Autoportretą“ kaip maldaknygę paėmęs į  rankas, 
kaip paukštį – medis. 

Jūs sakote – tokio nebuvo čia? 

Klausykite tyloj, girdėkit savo lemtyse, 
pajauskite per žmogų.