Tu išeisi, žinau.
Bus diena be dvejonių, be vėjo,
Kuris keičia kryptis, kai už kampo mes pasukam.
Tu išeisi.
Ir nors jau seniai tai daryti skubėjai,
Visgi likdavai čia –
Sugalvotoje pasakoj.
Nors juk niekur nedings baltos pilys, auksinės bažnyčios,
Nesibaigiantį šokį vis šoks rūmų freilinos,
Princai jos ant žirgų...
Ar tiki, kad tave dar pavyčiau
Ir priklaupęs įteikčiau tau rožę:
„Meile, mano...“?
Mes juk kartais supainiojam tikra, netikra ir būta –
Jau nebetiki...
Tačiau viskas buvo taip sava –
Nesibaigiantis šokis, kasvakar spalvoti saliutai...
..........................................................................................................
Ar mylėjome.
Gal...
O galbūt per ilgai mes miegojom
Ir viską sapnavom.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2016-04-14 16:54:43
Net atsidūsėjau . Taip jautru. Ačiū.
Vartotojas (-a): stela
Sukurta: 2016-04-01 23:24:51
gaila,kad pavasarį kvepia liūdesiu... bet eilės labai gražios. Labai...
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-04-01 12:55:46
Vaikystėje labai mėgau pasakas... geras eil.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-04-01 12:53:07
Prabuskime - pavasaris...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-04-01 12:24:37
Jautru, artima, ne sapnas. Ačiū autoriui.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-04-01 08:19:15
Fikcija ar vizija kartais būna įtaigesnės už pačią tikrovę...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-04-01 07:23:55
Tikra ir graudu. Patiko
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-01 06:04:31
Pasakos nemiršta. Priglausiu. Ačiū.