Tu išeisi, žinau.
Bus diena be dvejonių, be vėjo,
Kuris keičia kryptis, kai už kampo mes pasukam.
Tu išeisi.
Ir nors jau seniai tai daryti skubėjai,
Visgi likdavai čia –
Sugalvotoje pasakoj.
 
Nors juk niekur nedings baltos pilys, auksinės bažnyčios,
Nesibaigiantį šokį vis šoks rūmų freilinos,
Princai jos ant žirgų...
Ar tiki, kad tave dar pavyčiau
Ir priklaupęs įteikčiau tau rožę:
„Meile, mano...“?
 
Mes juk kartais supainiojam tikra, netikra ir būta –
Jau nebetiki... 
Tačiau viskas buvo taip sava –
Nesibaigiantis šokis, kasvakar spalvoti saliutai...
..........................................................................................................
Ar mylėjome.
Gal...
O galbūt per ilgai mes miegojom
Ir viską sapnavom.