Bent prisimint...

Pasaulį vieną jaukų praradai.
O kitą atradai. Gyvenimo realijos.
Vėl gėlės skleidžiasi... Kokie vardai?
Čia – baltos gėlės. Galbūt kalijos.
 
O gal snieguolės kovo atminty,
Kuris pasibaigė. Tikiuos, ne paskutinis.
Paliestum saulę – ji karšta, arti,
Bet rankos sukryžiuotos ant krūtinės.
 
Ak, ne nereikia – kam gi ta auka?
Kam ta keista mintis, kad liūdesio nelieka?
Sugniaužk gyvenimą sava ranka
Ir pasilik kažką. Tegul net sniegą.
 
Juk pėdos ant jo buvo. Na, ir kas,
Jog jau seniai ištirpo, upės neša
Tą ilgesį įmintą... Neberast
Vandens sraute mažučio lašo.
 
Tik prisimint gali, nes praradai
Ir sugrąžinti niekas nebegali jau.
..................................................................................
 
Kodėl tu mėgsti viską, kas baltai?
Pasaulis margas juk –
Gyvenimo realijos...
kaip lietus

2016-03-30 00:05:34

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2016-03-30 17:42:22

tik sniegas pėdų neprisimena.
Graži širdies kalba... (o jai nereikia komentaro).

 

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-03-30 15:18:07

sunku net ką pasakyti, tik širdis jaučia giliai, giliai

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2016-03-30 13:16:49

Šis buvo malonu skaityti ir ne syki...

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2016-03-30 08:44:10

Ilgesingos gyvenimo realijos, bet pėdsakų vistiek nelieka: ištirpsta ir nelieka nieko
                                                                                           nei pėdsakų anei ženklų,
                                                                                           juk čia tik šerkšnas,
                                                                                           čia tik sniegas,
                                                                                           tik baltas raštas ant stiklų...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-03-30 08:40:50

Taip jau būna gyvenime, kad viskas juda, viskas keičiasi. Dažnai praradimai būna neišvengiami, tu to nori ar nenori. Tačiau ta vieta nebūna tuščia. Blogiausiu atveju, įšliaužia į namus vienatvė ir net nepasiklaususi ar galima, atsisėda šalia. 
Vėl gėlės skleidžiasi... Kokie vardai?
Čia – baltos gėlės. Galbūt kalijos.

Juk buvo toks laikas, kai kalijos buvo vestuvinės gėlės.
Tik prisimint gali, nes praradai
Ir sugrąžinti niekas nebegali jau.

Nors ir labai širdį gelia, bet visa kas buvo gera arba bloga nugarma atminties bedugnėn tačiau visada sugrįžta tiktai apmąstymais (klausdami savęs, kodėl savęs, kodėl padariau taip, o ne kitaip) ir prisiminimais.
Kodėl tu mėgsti viską, kas baltai?
Pasaulis margas juk –
Gyvenimo realijos...

Balta spalva galbūt mėgstama todėl, kad norisi prieš save matyti švarų baltą gyvenimo lapą, jau nebesinori matyti gyvenime panaudotų nepavykusių spalvų.
Labai poetiškos, vaizdingos eilės.
Priglausiu. Ačiū.
 

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2016-03-30 07:16:52

Skaičiau tris kartus. Ir vis giliau... Ačiū