Pasaulį vieną jaukų praradai.
O kitą atradai. Gyvenimo realijos.
Vėl gėlės skleidžiasi... Kokie vardai?
Čia – baltos gėlės. Galbūt kalijos.
O gal snieguolės kovo atminty,
Kuris pasibaigė. Tikiuos, ne paskutinis.
Paliestum saulę – ji karšta, arti,
Bet rankos sukryžiuotos ant krūtinės.
Ak, ne nereikia – kam gi ta auka?
Kam ta keista mintis, kad liūdesio nelieka?
Sugniaužk gyvenimą sava ranka
Ir pasilik kažką. Tegul net sniegą.
Juk pėdos ant jo buvo. Na, ir kas,
Jog jau seniai ištirpo, upės neša
Tą ilgesį įmintą... Neberast
Vandens sraute mažučio lašo.
Tik prisimint gali, nes praradai
Ir sugrąžinti niekas nebegali jau.
..................................................................................
Kodėl tu mėgsti viską, kas baltai?
Pasaulis margas juk –
Gyvenimo realijos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-03-30 17:42:22
tik sniegas pėdų neprisimena.
Graži širdies kalba... (o jai nereikia komentaro).
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-30 15:18:07
sunku net ką pasakyti, tik širdis jaučia giliai, giliai
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-03-30 13:16:49
Šis buvo malonu skaityti ir ne syki...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-03-30 08:44:10
Ilgesingos gyvenimo realijos, bet pėdsakų vistiek nelieka: ištirpsta ir nelieka nieko
nei pėdsakų anei ženklų,
juk čia tik šerkšnas,
čia tik sniegas,
tik baltas raštas ant stiklų...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-30 08:40:50
Taip jau būna gyvenime, kad viskas juda, viskas keičiasi. Dažnai praradimai būna neišvengiami, tu to nori ar nenori. Tačiau ta vieta nebūna tuščia. Blogiausiu atveju, įšliaužia į namus vienatvė ir net nepasiklaususi ar galima, atsisėda šalia.
Vėl gėlės skleidžiasi... Kokie vardai?
Čia – baltos gėlės. Galbūt kalijos.
Juk buvo toks laikas, kai kalijos buvo vestuvinės gėlės.
Tik prisimint gali, nes praradai
Ir sugrąžinti niekas nebegali jau.
Nors ir labai širdį gelia, bet visa kas buvo gera arba bloga nugarma atminties bedugnėn tačiau visada sugrįžta tiktai apmąstymais (klausdami savęs, kodėl savęs, kodėl padariau taip, o ne kitaip) ir prisiminimais.
Kodėl tu mėgsti viską, kas baltai?
Pasaulis margas juk –
Gyvenimo realijos...
Balta spalva galbūt mėgstama todėl, kad norisi prieš save matyti švarų baltą gyvenimo lapą, jau nebesinori matyti gyvenime panaudotų nepavykusių spalvų.
Labai poetiškos, vaizdingos eilės.
Priglausiu. Ačiū.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-03-30 07:16:52
Skaičiau tris kartus. Ir vis giliau... Ačiū