Pasaulį vieną jaukų praradai.
O kitą atradai. Gyvenimo realijos.
Vėl gėlės skleidžiasi... Kokie vardai?
Čia – baltos gėlės. Galbūt kalijos.
 
O gal snieguolės kovo atminty,
Kuris pasibaigė. Tikiuos, ne paskutinis.
Paliestum saulę – ji karšta, arti,
Bet rankos sukryžiuotos ant krūtinės.
 
Ak, ne nereikia – kam gi ta auka?
Kam ta keista mintis, kad liūdesio nelieka?
Sugniaužk gyvenimą sava ranka
Ir pasilik kažką. Tegul net sniegą.
 
Juk pėdos ant jo buvo. Na, ir kas,
Jog jau seniai ištirpo, upės neša
Tą ilgesį įmintą... Neberast
Vandens sraute mažučio lašo.
 
Tik prisimint gali, nes praradai
Ir sugrąžinti niekas nebegali jau.
..................................................................................
 
Kodėl tu mėgsti viską, kas baltai?
Pasaulis margas juk –
Gyvenimo realijos...