Jis atėjo staiga neparodęs ženklų,
Pasidėjęs šalia dar neišskleistą skėtį.
Tas tylus ilgesys be spalvotų minčių,
Atsisėdęs šalia ima galustis. Begėdis.
Aš stumiu jį balsu, švelniai tolstu dėme
Ir atsinešu sau visai atskirą kėdę,
Bet jis liečia pečius per atsutmą jausmų
Ir aš pradedu jam atsispirt negebėti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-29 19:47:37
Gal ir neverta taip kategoriškai jo šalintis. Bus sunkiausia, kai nebeliks ir ilgesio. Tuštuma nėra džiuginanti.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-03-29 18:20:23
Prisėlina ir prisėda... :) Kartais leidžiam ir jam pasėdėti.
Smagiai pasibūta, gražiai parašyta. Patiko.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-29 11:25:39
labai gražiai apie ilgesį...pajutau
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-03-29 09:56:20
Begėdis ilgesys, bet ateina ir sunku jį nustumt nuo savęs.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-03-29 09:52:14
Taaaip, ilgesys yra ilgesys, sunku nuo jo pabėgt... Geras ilgesys ir eilėraštis geras.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-03-29 08:33:41
Labai taikliai apibūdinote eilėmis ilgesio slinkimą į mūsų mintis ir būtį.