Lauko vienišas akmuo,
Lyg blizganti plikė,
Gal senolis, o gal piemuo.
Kiek amžių dar reiks,
Kol žemė akmenį įveiks.
O dabar tarnystę savo
Nuo amžių mena
Dėl to, kas pavargo,
Kad atsisėstų ir
Strėnas ištiestų.
Dėl to, kam liūdna,
Kad pakalbėtų ir
Maldą sudėtų.
Dėl to, kam reikia
Trobą suregzti,
Židinį pastatyti
Ir ugnį užkurti.
Lauko vienišas akmuo,
Leisk prie tavęs priglusti,
Tave sušildyt ir išgirsti,
kaip mano protėviai gyveno
Ir kokias dainas dainavo,
Ką valgė, gėrė, o vakarui atėjus,
Kokias maldas kalbėjo.
poeta
2016-03-24 13:58:51
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-03-25 09:07:21
Per akmenį į — tikrovę ir praeitį. Gražus sumanymas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-24 15:08:20
Pagal Urnevičiūtę net labai reikšmingas gali būti akmuo:
"Sako, kad akmuo yra beširdis,
Sako kurčias jis ir nebylys.
Netiesa! Nejaugi jūs negirdit,
Kaip legendas seka mums pilis."
Man labai patiko ant uolų augantis miškas. Ten labai plonas žemės sluoksnis, sugeba išaugti didžiuliai medžiai. Teko matyti po audros išvirtusių medžių. Jų šaknys keliauja ne gilyn, o į plotį. Suradę nors mažiausią plyšelį ten jos įsitvirtina, kad atsilaikytų prieš vėtras. Kažkodėl pagalvojau apie medžių ir uolų (akmens) draugystę.
Labai vaizdžiai aprašytas akmuo.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-03-24 14:29:13
Privertėt susimąstyti koks svarbus visgi tas šaltas pilkas akmuo. Ačiū...