Lauko  vienišas akmuo,
Lyg  blizganti plikė,
Gal senolis, o gal piemuo.
Kiek amžių dar reiks,
Kol žemė akmenį  įveiks.
O  dabar tarnystę savo
Nuo amžių mena
Dėl to, kas pavargo,
Kad  atsisėstų ir
Strėnas ištiestų.
Dėl to, kam liūdna,
Kad pakalbėtų ir
Maldą sudėtų.
Dėl to, kam reikia
Trobą  suregzti,
Židinį pastatyti
Ir ugnį užkurti.
Lauko vienišas akmuo,
Leisk prie tavęs priglusti,
Tave sušildyt ir išgirsti,
kaip mano protėviai gyveno
Ir kokias dainas dainavo,
Ką valgė, gėrė, o vakarui atėjus,
Kokias maldas kalbėjo.