Nuraškyk man oranžinę pilnatį, kur sode šitą naktį nunoko
Nuogašakiuos juoduos nėriniuos,
Juk norėjai išgirst, kaip ištrūksta netramdomas juokas,
Juk norėjai patirt, kaip tavim, mano mielas, gėriuos.

Jos nereikia visos — tik to vieno, vienintelio spindulio,
Kurs išves iš juodžiausios aklos nevilties
Prie gyvybės skalsa indo sklidino — paprasto inkilo,
Kur varnėnai du čiaukš, o tą giesmę net kurčias girdės.

Kraujas tarsi sula kils aukštyn, pranašaudamas potvynį,
Išsiskleis, sužydės išsiilgęs aistringas glėbys.
Liksiu laukti tavęs ir per naktį prie lango rymosiu —
Juk virš sodo kabos dovanotų jausmų pilnatis.