Saldžioji pilnatis
Nuraškyk man oranžinę pilnatį, kur sode šitą naktį nunoko
Nuogašakiuos juoduos nėriniuos,
Juk norėjai išgirst, kaip ištrūksta netramdomas juokas,
Juk norėjai patirt, kaip tavim, mano mielas, gėriuos.
Jos nereikia visos — tik to vieno, vienintelio spindulio,
Kurs išves iš juodžiausios aklos nevilties
Prie gyvybės skalsa indo sklidino — paprasto inkilo,
Kur varnėnai du čiaukš, o tą giesmę net kurčias girdės.
Kraujas tarsi sula kils aukštyn, pranašaudamas potvynį,
Išsiskleis, sužydės išsiilgęs aistringas glėbys.
Liksiu laukti tavęs ir per naktį prie lango rymosiu —
Juk virš sodo kabos dovanotų jausmų pilnatis.