Vienatvė – tai ilgi ir tylūs vakarai,
Kai židinys tik tau vienai liepsnoja...
Už lango blaškos vėjas neramiai,
Lietaus lašeliai liūdną tango groja...
Draugai pasklidę po tolimus kraštus,
Visi seniai savas šeimas sukūrė...
Net ir vaikai retai prisimena namus,
Ir nebėra kam su džiaugsmu atverti durų...
Ir blėsta iš gyvenimo akcentai ryškūs...
Dažnokai melancholija ateina į svečius.
Tada į praeitį vėl mintimis nuklystam
Ir sklaidome primargintus gyvenimo lapus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-23 20:28:49
gražiai, jautriai, nuoširdžiai
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-03-23 18:37:11
O tų primargintų lapų vis daugėja, už tai ir melancholijos netrūksta. Bet aš žinau, kad labai liūdna ir tam, kurį supa šimtai draugų. Ypač šiais laikais, kai suvešėjo kompiuterinė draugystė. Vienatvė — ne liga, jos gydyti nereikia. Kartais kai ,,židinys tik tau vienai liepsnoja..." būna be galo malonu. Jūsų aprašytą reiškinį pavadinčiau susvetimėjimu. Ačiū, kad taip jautriai gvildenate žmonių tarpusavio santykius.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-03-23 16:35:07
"Ir blėsta iš gyvenimo akcentai ryškūs..." - kažkodėl su metais tikrai to ryškumo ir euforijų mažėja. Pasijaučia vieniškumas. Ačiū. Švelniai gražu
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-03-23 16:05:41
Gražiai liūdnai , bet ne tragiškai - patiko...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-23 16:00:04
Nuo pradžios iki pabaigos labai gražiai išdėstyta nuoga tikrovė, pasilikusių Lietuvoje tėvų. Graudu, pagalvojus, kaip galėjo būti ir kaip yra.
Nuostabus kūrinėlis.