Vienatvė – tai ilgi ir tylūs vakarai,
Kai židinys tik tau vienai liepsnoja...
Už lango blaškos vėjas neramiai,
Lietaus lašeliai liūdną tango groja...

Draugai pasklidę po tolimus kraštus,
Visi seniai savas šeimas sukūrė...
Net ir vaikai retai prisimena namus,
Ir nebėra kam su džiaugsmu atverti durų...

Ir blėsta iš gyvenimo akcentai ryškūs...
Dažnokai melancholija ateina į svečius.
Tada į praeitį vėl mintimis nuklystam
Ir sklaidome primargintus gyvenimo lapus...