Mūsų vaisiai nunoko.
Jau sirpimo, svyravimo nuotaikos
It senatvės sezono ženklai
Ant pieštų ir be grimo veidų.
Tapsim mumijom gal
Palaimingai užsnūdę atokaitoj,
Užsisklęsti tyloj
Neatrodo nuo šiol įžeidu.
Buvo laiko pažint
Sraunią tėkmę, užutėkius, vingius,
Šliuožt paviršiais lengvai
Ar panirt į baugiausias gelmes,
Užsimiršti save,
Artimiausi kad būtų laimingi,
Ir didžiausius vargus
It karūną spygliuotą panešt,
O dabar paryčiais
Atminimai atplūsta kaip sapnas.
Ramios rankos sterblėj
Lydi rožinio ilgas maldas.
Susitaikai su tuo,
Kad akivaras kiemo užako.
Ar ko nors dar geidžiu?
Taip, durpyno gelmėj užsikast.
Pasėdėkim šiek tiek
Ir aptrauks mus it kelmus pelėsiai —
Mes nešiosime juos
Lyg pačius madingiausius rūbus.
Gal todėl nieks nedrįs
Apkabinti, priglausti, paliesti?
Ar ne tu pasakei,
Kad romiesiems priklauso dangus?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-22 19:41:22
Kam tie pelėsiai? Reikia gyventi ir džiaugtis gyvenimu, o ne durpyne sėdėti.
Vaizdingos, bet mįslingos eilės.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-03-22 13:25:41
Tuoj sušils ir daigeliai iš durpynų lys lauk, o pelėsiai sudžius į dar vieną gyvenimo rėvę... vis ratu ir ratu, kol nurims žodžiai ir akys į gelmę prasmegs. Vis naujus vaizdinius autorė kuria, kaip ir pats gyvenimas.