Mūsų vaisiai nunoko.
Jau sirpimo, svyravimo nuotaikos
It senatvės sezono ženklai
Ant pieštų ir be grimo veidų.
Tapsim mumijom gal
Palaimingai užsnūdę atokaitoj,
Užsisklęsti tyloj 
Neatrodo nuo šiol įžeidu.

Buvo laiko pažint
Sraunią tėkmę, užutėkius, vingius,
Šliuožt paviršiais lengvai
Ar panirt į baugiausias gelmes,
Užsimiršti save,
Artimiausi kad būtų laimingi,
Ir didžiausius vargus
It karūną spygliuotą panešt,

O dabar paryčiais
Atminimai atplūsta kaip sapnas.
Ramios rankos sterblėj
Lydi rožinio ilgas maldas.
Susitaikai su tuo,
Kad akivaras kiemo užako.
Ar ko nors dar geidžiu?
Taip, durpyno gelmėj užsikast.

Pasėdėkim šiek tiek
Ir aptrauks mus it kelmus pelėsiai —
Mes nešiosime juos
Lyg pačius madingiausius rūbus.
Gal todėl nieks nedrįs
Apkabinti, priglausti, paliesti?
Ar ne tu pasakei,
Kad romiesiems priklauso dangus?