Per žliugsinčią pievą – lėtai, pamažu,
ateina pavasaris – prasminga, gražu.
O aš stoviu po baliaus su baliniais batais
balos vidury nustebęs lyg garnys –
laukiu, ar stebuklą gamta per Velykas padarys,
žvelgiu rimtai į vingiuojantį kelią,
o daina lyg malda į dangų vėl kelia.
Brokuotas ryto mintis su bulvėm į turgų
rateliais išvešiu į mišką,
o tau nupirksiu knygų ir taukuotų spurgų.
Kitą rytą grįžęs suriksiu: radybų, radybų,
meilius žodžius išbarstysiu baltoj pievoj
ant popieriaus suomiško –
išdygs daugybė kerpių, kablelių ir grybų,
kurie bėgs iš miško, iš griūvančių sodybų,
iš didelio rašto, iš mūsų gražiausio krašto,
nes jau neliko sienų, vagų, kvailų ribų,
nei metų laikų, nei vagių –
vien tik aš, vien tik tu,
kuri tyliai sėlini pas mane
kaip lapė pasakyti: aš nemyliu tave,
bet noriu turėti vaikų,
todėl mums reikia gyventi kartu.
Tada ir nesusilaikiau – iššokau pro langą
ir nuskriejau su gervėm paukščių taku
link atsarginių dangaus vartų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2016-03-21 01:42:31
Dairantis neregėto, – Pakeleivis pamini nihilį, primena problemą: „duokit naujo, nieko naujo...“ – daugybė geibstaujančių neregėto, bet netuokiančių, kaip tas naujas galėtų išrodyti, todėl atradę
Nauja – neatpažįsta...
Rašykuose jau kritika išsiaiškino savo madingą kryptį: euforizuotas nihilistinis cinizmas, trumpiau – nihilcinas. Tokio stiliaus kūriniai ten dažniausiai aukštai įvertinami. Ryškiausi to stiliaus bruožai – pasibjaurėjimas pasauliu, bet kokio pozityvo vengimas, o tai išsakoma stengiantis šokiruoti. Ir ŽŽ pasitaiko panašių, bet ten – spraudžiasi į kraštutinumą.
Šioje „Laisvėje“ yra nihilistinių nuotaikų, bet dar toli iki cinikų vidurkio.
Susipažinimui pareklamuosiu vieną nuosaikesnį:
Antraštė: kaip pasibjaurėtina - ant rubliovo ikonų gatvės vaikėzas nupiešia falą. bet šiam patinka.
Tekstas:
ko nebuvo kas bus
kas minėta kas lemta
viešpats falo stabus
užmaršties sakramentą
pasigrobę kartu
spruksim link samarkando
ir ar šaltis ar tu
man į nugarą kanda
juk žinai mus užkas
rajos pagodų blakės -
spokso godžiai kažkas
lyg netyčia apakęs
Autorius: Wridė. Nihilcino nepakanka, tai tik 3-mis ten įvertintas.
Derėtų peržvelgti mūsų madas.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-03-19 23:13:24
Meilių ir nemeilių santykių linija aiški. Nusakytos garnio ieškonės, abejonės, o galiausiai nerimui ir ilgesiams nuslopinti susuktas ne lizdas kaip klasikinė prasmė ir patogumas, o suteikta laisva kryptis paskui gerves.
Apie laisvės troškimą galima samprotauti įvairiai. Nemenkos įtakos turi ir aplinkos maišalynė be vagų, tradicijų, ir atviros sienos. Kartu paukštį veikia ir paties neapsisprendimas, nesusitupėjimas, noras apskritai kažkur bėgti (iš Tėvynės lizdo arba nesukant asmeninio, šeimyninio), taigi, drasko įvairios srovės: patriotizmo, romantikos, pragmatizmo, šiek tiek nihilizmo, humoro, tremoro...
Kūrinys juokingas ir kartu nedurnas. Laikau jį metaforų fiesta. Tuo galima būtų suvokimo dėstymus baigti.
Bet vis dėlto knieti šiek tiek įterpti, ką dar užtikau.
Tiesa, sutikau kelinti metai klajojantį persenusį grybą – aš nemyliu tave (> tavęs), bet poezijoje daug kas įmanoma, o kaip tik ten ir sukame – į keliaplaniškumą. Tad apibūdinant keliais sakiniais, šio kūrinio vienas iš galimų prasminių laukų – gimtieji raštų plotai.
Ateina pavasaris, visi tik apie jį ir mala. Aplink žliugsi. Situacijoje kiek pasimetęs žvalgas su baliniais (išeiginiais, kurių nespėjo nusiauti po balinių šokių, o gal jau su darbiniais botais/kaliošais) laukia stebuklo – bene įvyks kas neregėto?
Tuo metu plotuose dirbama uoliai (brangaus suomiško popieriaus alternatyva leidžia).
Dairantis neregėto, nemažai tenka atmesti, tenka ir duoti... Vyksta lyg tarpusavio mainai. Jie nevienprasmiški: tarsi nuverčiantys riboženklius, bandant kurti savo tradiciją, o tuo pačiu – trypiama ant tos pačios grybienos.
Dygsta įvairios samplaikos.
(o dėl to minėto grybo (nemyliu tave), tai jisai sporų donoras. Grybienoje tokie reikalingi).
Finalas – gražus pabėgimas prislėgus per didelei įtampai arba šiaip – pailsėti. Geriau atsarginiai vartai, nuo jų dar grįžtama ir galima kartoti skrydžius.
Pavadinimas į tai ir kreipia: kaip noriu, taip elgiuosi.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-03-19 23:09:38
.......aš nemyliu tavĘS.... Gerai, kad laiku spėjot iššokti pro langą...Kur nėra meilės, nereikia ir vaikų...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-03-19 18:39:24
Labai jau čia lyriškai apie tą lapišką meilę. Gerai, kad vartai atsarginiai yra, o tai šakės būtų :))) Tai apie kelis vaikus ten kalba ėjo? Nepaminėjo autorius... Aaaa, kad iš valstybės didesnę pašalpą nuplėšti? Suprantu, tada ir aš link vartų tų pasukčiau...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-19 11:44:31
kiek daug vaizdinių ir laisvės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-19 10:50:22
Ačiū Dievui ne apie meilę - seilę. Tiesa, čia irgi apie meilę be meilės, bet brandžią su vaikais perspektyvoje. Juokiausi iš dūšios, nors ir buvo tuo pačiu metu graudu.
Tai jautrios ir prasmingos, su gilia potekste (kuri sukėlė liūdesį), eilės.