Per žliugsinčią pievą – lėtai, pamažu,
ateina pavasaris – prasminga, gražu.
O aš stoviu po baliaus su baliniais batais
balos vidury nustebęs lyg garnys –
laukiu, ar stebuklą gamta per Velykas padarys,
žvelgiu rimtai į vingiuojantį kelią,
o daina lyg malda į dangų vėl kelia.
 
Brokuotas ryto mintis su bulvėm į turgų
rateliais išvešiu į mišką,
o tau nupirksiu knygų ir taukuotų spurgų.
Kitą rytą grįžęs suriksiu: radybų, radybų,
meilius žodžius išbarstysiu baltoj pievoj
ant popieriaus suomiško –      
išdygs daugybė kerpių, kablelių ir grybų,
kurie bėgs iš miško, iš griūvančių sodybų,
iš didelio rašto, iš mūsų gražiausio krašto,
nes jau neliko sienų, vagų, kvailų ribų,
nei metų laikų, nei vagių –
vien tik aš, vien tik tu,
kuri tyliai sėlini pas mane
kaip lapė pasakyti: aš nemyliu tave,
bet noriu turėti vaikų,
todėl mums reikia gyventi kartu.
 
Tada ir nesusilaikiau – iššokau pro langą
ir nuskriejau su gervėm paukščių taku
link atsarginių dangaus vartų.