Į kasdienybę pilką vėl neriu
                   Akis uždengus.
                          Vos ne vos kvėpuoju.
 
Už lango lietūs.
                   Laukiu tolimų
                          Garsų begrįžtančių
                                    sparnų namolio.
 
Ant vėjo sūkurių
                   lyg ant bangų
                          Tikrai tikiu, sugrįš
                                    laukti sparnuočiai
 
Ir pėdins saulė
                   jai skirtu taku.
                          Norėčiau pasitikt
                                    ir jiems pamoti.
 
Tai šaukia ilgesys many.
                  Kad tik greičiau
                         Jinai nušviestų
                                    jauną žalią žolę...
 
Kaip laukiu šilumos!
                  Dangus, tačiau,
 
                         Sutraukęs debesis visus,
                                              vėl dengia tolį.