Santrauka:
„Jau saulelė vėl atkopdama...“
Tolminkiemis
Tolminkiemyje tyli varpas –
Nelaukei, Tėve Kristijonai...
O Tavo pareigos ir darbas
Iš kito kranto kvietė žmones.
Taip netoli ir taip nutolęs
Tolminkiemis, o šitoks savas...
... Šešupę brisdavo senoliai
Per brastą klumpes nusiavę.
Saulele, ar tikėt gali –
Tik kitame krante Šešupės!
Taip netoli ir taip toli...
Gal skiria mus visai ne upė?
Tai kas, sakyk, saulele? Kas?
Juk Žemė suktis nenustojo,
Ir Dievas, tiesdamas rankas,
Save ant kryžiaus paaukojo...
Jis vienas, o už mus visus...
Kodėl pasaulis toks baisus?
.......................................
Tolminkiemyje tyli varpas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-03-17 18:13:37
Gražiai papasakota Tolminkiemio istorija.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-03-17 17:42:26
gaila, neteko būti Tolminkiemyje
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-17 16:38:13
gyvas, kūrybingas paveikslas...labai gražu
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2016-03-17 15:17:07
netikėta man pasirodė pabaiga...labai gražiai pradėjote apie Kristijoną.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-17 11:56:06
Vaizdingas ir prasmingas kūrinys.
Labai gaila, bet į beveik visus klausimus, kurie liečia žmonių žiaurumą(karai, epidemijos) - niekas negali atsakyti. Tiek Majų, tie Šumerų galybė nutylo visam laikui. Ateinančioms kartoms liko tik priminimas, kad viskas priklauso nuo pačių žmonių.