Atbrido laukais
ir sustojo prie vieškelio
Rūpintojėlis,
susimąstęs
ir vienišas...
Ne lietaus nuskalauti
jo skruostai
ir išverktos akys...
Tai mūsų
pikti paklydimai,
nemeilė ir kerštas
išblukino žvilgsnį,
sušiurpino
rymančius delnus...
Šitaip –
ne graudžiai,
o iškilmingai –
atrodo Tasai,
kuris kenčia
už klumpančių
nuodėmes...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-03-20 13:26:43
Laabai patiko.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-03-18 12:17:12
Svetimos nuodėmės visada labiau pastebimos ir lengvesnės, nei savos... Tam jis ir Rūpintojėlis...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-03-16 21:03:44
Gražiai išguldei, uogele, gražiai. Tačiau aš, kai žiūriu į Rūpintojėlį, ne visada pagalvoju apie savo nuodėmes.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-03-16 15:15:27
ne iškilmėm... tikrai taip...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-16 15:13:35
dvasingos eilės