Atbrido laukais
ir sustojo prie vieškelio
Rūpintojėlis,
susimąstęs
ir vienišas...
Ne lietaus nuskalauti
jo skruostai
ir išverktos akys...
Tai mūsų
pikti paklydimai,
nemeilė ir kerštas
išblukino žvilgsnį,
sušiurpino
rymančius delnus...
Šitaip –
ne graudžiai,
o iškilmingai –
atrodo Tasai,
kuris kenčia
už klumpančių
nuodėmes...