Iš įsčių gelmėse pavasario sula vėl veržias
Ir gula nebūtin rudens miražų spindesys.
Sluoksniuojasi gyvybė ir mirtis — šešėliuose išeina,
Kol kyla saulė dienomis pasaulį spalvint, atgaivint.
Ir nėra nieko dingstančio į niekur,
Ir gimstančio iš niekur — nebėra...
Širdies versmes šilkais jau vieversys čirena
Ir ančių virtinė — lyg šypsena miela...
Užgimstantis stebuklas žemę kalbina —
O pažadai gėlėti, saulėti, šilti.
Lietus kaip maldą kužda žolei želiant.
Tiek daug vilties, tiek daug tikėjimo širdy.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-03-17 09:35:11
Ir nėra nieko dingstančio į niekur,
Ir gimstančio iš niekur — nebėra...
Labai puikiai sudėtos eilutės. Prasmingas pavasarėjimas...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-03-15 22:20:21
Toks šviesus ir viltingas pavasarėjimas
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-03-15 22:00:01
Gražiai pavasarėja gamta, atnešdama tikėjimą ir viltį...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-03-15 17:03:09
Brandus požiūris į gyvenimo spindesį ir šešėlius. Tegul neblėsta ,,gimstantis stebuklas".
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-15 12:57:59
labai gra-us kūsų pavasarėjimas, gimdantis daug troškimų ir vilčių...